Ar greitai sulauksime uodų?

 

Šiemet žiemos lyg ir nebuvo: atrodo, kad kelis mėnesius užsitęsęs lapkritis staiga perėjo į kovą, dabar metas balandžiui. Užgriuvęs pavasaris priminė ne tik pavasariškus džiaugsmus, bet ir pavasariškus rūpesčius. Atšilusiais orais džiaugiasi ne tik žmonės (šiemet dėl karantino dažniau tik pro langus), bet ir juos puolantys kraujasiurbiai vabzdžiai. Tad ko šiemet galime tikėtis iš kraujasiurbių uodų?

      Gamtos tyrimų centro Entomologijos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Rasa Bernotienė  sako,  kad Lietuvoje žinomos 37 skirtingos kraujasiurbių uodų rūšys, o didžiausia jų įvairovė ir didžiausia gausa būna gegužės – birželio mėnesiais. Kodėl? Didžioji dauguma Lietuvoje aptinkamų uodų rūšių žiemoja kiaušinėlio stadijoje. Kiaušinėlius uodų patelės dar pernai metų vasarą saugiai paliko drėgnoje dirvoje, tokiose vietose, kurios pavasarį paprastai užliejamos vandeniu.  Čia kiaušinėliai išbūna per žiemą ir pavasarį, paskatintos šilumos ir drėgmės iš jų išsirita mažos uodų lervytės. Jei paklausite, iš kur uodų patelės žino, kad dirva pavasarį bus užlieta vandeniu, atsakysiu, kad nežinau. Mokslininkai apie uodus žino tikrai dar ne viską.

          Pasak mokslininkės R. Bernotienės, uodų lervytės vystosi laikinai pavasarį susidariusiuose vandens telkiniuose, minta dumbliais, pirmuonimis ir bakterijomis, auga. Paprastai Lietuvoje pirmosios uodų lervos aptinkamos balandžio mėnesį, tačiau šiais metais uodų lervų randama gerokai anksčiau - jau nuo kovo antrosios pusės. Paaugusios uodų lervos būna juodos, kitaip nei vasarą besivystančios kitų rūšių uodų lervos, kurios būna rudos arba žalios. Juodos spalvos lervos daug geriau sugeria nelabai kaitrius pavasarinės saulės spindulius ir jų skleidžiamą šilumą. Ar uodų lervoms kenkia tai, kad bala, kurioje jos vystosi, nakčiai pasidengia leduku? Ne, jokios žalos jiems nėra,  nepaisant to, kad didžiumą deguonies uodai gauna iš atmosferos oro t.y. kvėpuoja panašiai kaip banginiai, išnirdami į vandens paviršių.    

            Iš uodų lervų vystosi lėliukės. Ši stadija trunka vos keletą dienų  ir iš lėliukės išsirita uodai: pradžioje patinai, o vėliau ir patelės. Dr. Rasa Bernotienė pasakoja: „Vienoje senoje knygoje skaičiau, kad vidurio platumose uodai iš lėliukių išsirita tuomet, kai pražysta ievos.“ Matyt, tiek ievų žymėjimui, tiek uodų vystymuisi reikalingas panašus šilumos kiekis. Iš lėliukių ką tik išsiritę uodai nepuola iš karto  maitintis, jie sutvirtėja, poruojasi (tik apvaisintos patelės ieško kraujo, tad nereikia blogai galvoti tik apie vienos kurios nors lyties atstovus). Praėjus 2-3 dienoms nuo virtimo suaugusiomis patelės pasklinda ieškodamos kraujo. Pasimaitinusios   jos brandina kiaušinius, deda juos į drėgną dirvą, kažkokiu būdu žinodamos, kad tas žemės lopinėlis kitais metais bus užlietas vandeniu ir taps saugiu prieglobsčiu naujoms uodų lervytėms,

        Kiaušinėlių brandinimas trunka apie savaitę, o juos  padėjusi   patelė skrenda ieškoti naujo kraujo šaltinio ir vėl brandina naują kiaušinių porciją. Literatūroje teigiama, kad viena patelė gali  dėti kiaušinius iki šešių kartų, tačiau mūsų praktika rodo, kad tai labai retas atvejis,  tačiau du kartus pasimaitinti krauju ir sudėti kiaušinius ta pati patelė tikrai turi galimybę.

         Šia kraujasiurbių uodų biologijos savybe paremta jų galimybė platinti įvairius parazitus ir ligų sukėlėjus. Uodai yra žinomi kaip žmogui patys pavojingiausi gyvūnai, nes nuo jų platinamos žmonių maliarijos iki šiol per žmonijos istoriją mirė daugiau  nei nuo bet kokių kitų susirgimų, o skiepai nuo maliarijos vis dar nėra sukurti. Žmonių maliariją gali platinti tik maliariniai uodai. Ar jų yra Lietuvoje? Žinoma, yra ir visada buvo. Tik pačio maliariją sukeliančio parazito Lietuvoje pastaruoju metu nebuvo, todėl cirkuliacija gamtoje nevyko. Dėl didėjančio žmonių mobilumo ir besikeičiančio klimato,  tokia situacija gali drastiškai keistis.

         Uodai gali platinti ir kitus žmonių, žvėrių ir paukščių susirgimus: paukščių maliariją (kai kurios Lietuvoje aptinkamos paukščių rūšys ja užsikrėtusios vos ne 100%), tripanosomozes, dirofiliariozes (kirmėles, kurios aptinkamos šuninių žinduolių širdyse arba net žmonių akyse), įvairius virusus, iš kurių bene žymiausias pasaulyje geltonojo drugio sukėlėjas (Europoje neaptinkamas), tačiau yra žinomas ne vienas virusinis susirgimas, pernešamas uodų ir mūsų platumose. Laimei didžioji dauguma šių susirgimų nėra mirtinai pavojingi. 

        Vos keleto kraujasiurbių uodų rūšių vystymasis vyksta vėliau, vasarą ar net rudenį, tačiau tai nereiškia, kad uodų gausumas vasaros antroje pusėje būna mažesnis nei pavasario pabaigoje. Tiesa, uodų gausa antroje vasaros pusėje priklauso nuo to, kiek bus palankių  vietų vystytis jų lervoms. O uodų lervos gali vystytis balose, baseinėliuose, atvirose statinėse su vandeniu, vidury lauko paliktame kibire, kuriame neseniai prilijo šiek tiek vandens... Štai kodėl antroje vasaros pusėje uodų gausumą šiek tiek galime kontroliuoti mes patys – uždenkime statines su vandeniu, nepalikime tuščių vandens talpų lauke. Jau pora metų iš eilės buvusios itin sausos vasaros lėmė tai, kad kraujasiurbių uodų buvo nedaug, tačiau nežinome, ką mums pasiūlys šie metai.

 

                                                                       Gamtos tyrimų centro informacija

Dominyko Šatiko nuotr.: Uodų lervutės