Baltuojančios slyvos, apie kurias žinome ne viską

 Dr. Zigmantas Gudžinskas  

 Gamtos tyrimų centras      

 

       Šį pavasarį kiek anksčiau nei įprasta pradėjo žydėti kai kurie medžiai ir krūmai. Dabar miškų pakraščiuose, šlaituose, pakelėse, kartais kur tik akys aprėpia – baltuoja pavieniui, grupėmis ar net dideliais sąžalynais augančios vyšninės slyvos. Kas tai? Ar esame girdėję apie tokią mūsų gamtos rūšį?

        Vyšninės slyvos savaime paplitusios Europos pietrytinėje ir Azijos pietvakarinėje dalyje, daugiausiai Kaukaze. Dėl to dažnai kaukazinės ir į jas panašios skėstašakės slyvos bendrai vadinamos kaukazinėmis slyvomis.

         Iš pradžių vyšninės slyvos į Lietuvą buvo atvežtos kaip vaisiniai augalai, nors daugelio jų vaisiai rūgštūs ir išskirtiniu skoniu nepasižymi. Vienu laikotarpiu vyšnines slyvas buvo rekomenduojama sodinti soduose, nes jos gali būti geras žiedadulkių donoras kultūrinių slyvų žiedams apdulkinti. Deja, labai retai kada vyšninės slyvos pražysta kartu su kultūrinėmis slyvomis. Jų žydėjimas prasilenkia maždaug dviem savaitėmis. Vyšninės slyvos buvo sodinamos ir gyvatvorėms arba sodų apsauginėms želdinių juostoms formuoti.

          Vyšninės slyvos sunokina daug vaisių, tačiau žmonės juos retai renka ir vartoja maistui. Dėl to daug nukritusių vyšninių slyvų pasilieka po medžiais, nemažai išnešioja paukščiai, suėda mangutai, šernai. Gyvūnai išplatina sėklas ir dalis jų sudygsta įvairiose vietose – miškuose, pamiškėse, pievose, šlaituose. Kartais paukščių atneštų vyšninių slyvų kauliukų aptinkama netgi pelkėse. Aišku, pelkėse dėl specifinių sąlygų jos neišaugs, bet tai parodo, kaip plačiai gyvūnai išplatina jų sėklas. Prie platinimo nemažai prisideda ir žmonės. Rudenį ar pavasarį sugrėbtas sodų atliekas  (kartu – ir jau gendančias slyvas) anksčiau dažnai pildavo, o ir dabar kartais papila kur nors miško pakraštyje, palaukėje ar pakelėje.

        Vieni gali pasakyti, kad tuo reikėtų džiaugtis – yra daugiau maisto gyvūnams, lesalo paukščiams. Pavasarį baltais žiedais apsipilantys krūmai arba medeliai labai gražiai ir iš tolo atrodo. Tačiau nerimą kelia spartus šių medelių plitimas. Vyšninės slyvos labai greitai įsigali bent kelerius metus nešienautose pievose, o paskui tokias pievas išgelbėti nuo užaugimo jau sunku. Dar nežinome, kaip šių medelių skverbimasis gali paveikti miškų buveines.

        Dar didesnė bėda, kad vyšninės slyvos lengvai kryžminasi su vietinėmis, dabar į saugomų rūšių sąrašus įrašytomis dygiosiomis slyvomis. Šlaitai, kuriuose auga dygiosios slyvos, kai kur jau priaugę ir tuo pačiu metu pražystančių vyšninių slyvų. Per tam tikrą laiką dygiosios slyvos gali išnykti dėl  jų  kryžminimosi su vyšninėmis slyvomis.

 

Dr. Zigmanto Gudžinsko nuotrauka Selemono Paltanavičiaus nuotrauka