Iš lašišinių žuvų gyvenimo: kas tie rituoliai?

 

Dr. Vytautas Kesminas

Gamtos tyrimų centras

 

          Žmonės kartais manęs paklausia, kas yra tie rituoliai, ir kodėl jie ritasi. Tokį labai  įmantrų žodį mūsų kalbininkai sugalvojo apibūdinti lašišų ir šlakių jaunikliams, paliekantiems savo gimtąsias upes. Rituoliai kartais dar vadinami sidabrinukėmis ar smoltais  (pavadinimas kilęs iš angliško žodžio “smolts”). Tiesą pasakius, rituoliai visai nesirita, o plaukia pasroviui, kaip ir visos kitos žuvys, kartais ties rėvomis sustodamos pailsėti. Dar vienas svarbus dalykas, būdingas rituoliams, yra jų kūno spalvos  pokyčiai prieš migraciją. Mokslininkai tai vadina smoltifikacijos procesu, kai lašišų ar šlakių margiukės palaipsniui virsta sidabrinukėmis. Ir tai yra natūralu, kadangi žuvytės ruošiasi gyventi jūroje. Tai būdinga daugeliui praeivių lašišinių žuvų, taip pat ir mūsų lašišoms bei šlakiams. Smoltifikacija prasideda rudenį ir tęsiasi iki pavasario, tačiau pavasarį dar ne visos žuvytės būna pilnai sidabrinės spalvos. Jos pilnai  pasikeičia migracijos metu, palaipsniui plaukdamos upėmis žemyn kol pasiekią Baltijos jūrą.

          Iš Lietuvos upių į jūrą rituoliai migruoja dažniausiai būdami 1 ar 2 metų amžiaus, labai nedidelė dalis (dažniau šlakių) migruoja būdami 3 metų amžiaus. Migracija prasideda ankstyvą pavasarį (pavyzdžiui, Meros upėje – kovo mėnesį), dažniausiai su pirmąja upių potvynio banga ir pradėjus kilti vandens temperatūrai. Daugiamečiai mūsų tyrimo duomenys rodo, kad Meros upėje lašišos ir šlakiai būna 3 amžinių grupių:  2 m. amžiaus  rituolių yra daugiausia apie 61 procentus, 1 m. rituolių  32, o trijų metų migruojančių individų yra palyginti nedaug, tik 7 procentai.  Priklausomai nuo  jų amžiaus atitinkamai keičiasi žuvyčių  dydis, vidutinis kūno ilgis   ir svoris.  Pavyzdžiui, Meros upėje  užaugę šlakių rituoliai 1 metų amžiaus esti  12,9 cm, o sveria – 20,7 g, 2 metų – 17,9 cm ir 50,5 g,  3 metų 21,6 centimetrų, ir 82,7gramų.

           Mokslininkai nustatė, kad rituolių dydis, amžinė ir lytinė sudėtis žymiai gali skirtis tiek įvairiuose upėse, tiek pat ir toje pačioje upėje skirtingais metais. Dažniausiai rituolių migracijos eigą apsprendžia klimatiniai faktoriai bei upės ekologinės ir hidrologinės sąlygos. Žuvų migracinė elgsena, šio proceso dinamika yra genetiškai determinuota ir priklauso nuo aplinkos faktorių poveikio, kiekvienai populiacijai atskirai. Pavyzdžiui, migracijos intensyvumas gali greitai pasikeisti, nukritus vandens temperatūrai. Atšilus, kylant vandens temperatūrai, migracija vėl suintensyvėja. Kadangi rituoliai migruoja tamsiuoju paros metu – mėnulio pilnatis, šviesios naktys taip pat turi neigiamos įtakos rituolių migracijai.

      Migracijos pradžioje rituoliai plaukia pavieniui, o vėliau, įpusėjus migracijos procesui, telkiasi į nedidelius, iki kelių dešimčių individų, būrelius. Manoma, kad iš gimtųjų upių žuvys migruoja srovės greičiu. Žymint žuvytes telemetriniais markeriais nustatyta, kad lašišaitės migruoja aktyviai, upių atkarpas praplaukdamos su pertraukomis. Tai siejama su upių ekologinėmis sąlygomis, ypač slenksčių, rėvų išsidėstymu. Maksimaliai per parą lašišaitės nuplaukdavo iki 10 –13 kilometrų, plaukimo intensyvumas paros bėgyje siekė apie 13 valandų. Minimaliai pavieniai individai nuplaukdavo tik po keletą kilometrų, plaukimo trukmei siekianti tik 4 -5 val. Pastebėta, kad migracijos intensyvumas taip pat priklauso ir nuo žuvyčių dydžio: didesni individai migruoja greičiau, o 3 metų amžiaus rituoliai migruoja intensyviausiai. Vis dėlto reikia pripažinti, kad lašišų ir šlakių rituoliai migruodami į jūrą Nemuno baseino upėmis įveikia gana įspūdingus atstumus:  kelias iš nerštaviečių nuo Žeimenos ar Meros upių iki Baltijos jūros gana tolimas, apie 500–530 kilometrų. Šios žuvytės turi įveikti Žeimenos, Neries, Nemuno upes bei migracijos pabaigoje ir Kuršių marias. Migracijos metu dalis rituolių žūva dėl plėšrūnų poveikio: žuvis gaudančių paukščių (kormoranų, dančiasnapių), plėšrių žuvų antpuolių (lydekų, salačių, ešerių ar kitų rūšių). Taip pat didesnis mirtingumas rituolių stebimas jūroje pirmomis savaitėmis ir mėnesiais.

           Lašišinių žuvų jauniklių  ir rituolių gausumas yra labai svarbūs rodikliai, parodantys lašišinių upių produktyvumą bei leidžiantys įvertintį jų bendrą išteklių būklę. Lietuvos lašišų rituolių produkcija metai iš metų keičiasi, tačiau dažniausiai  ji siekdavo apie 25–35 tūkst. individų į metus. Produktyviais metais (pvz. 2009–2010 m.), lašišų rituolių produkcija buvo išaugusi iki  42 – 48 tūkst. individų į metus. Pastaruoju metu, taip pat stebimas lašišų rituolių gausumo ženklus padidėjimas, tikimasi, kad 2020 metais  jų į Baltiją plauks apie  pasieks  60 tūkstančių. 

         Mokslininkai rituolius tyrimams pavasarį gaudo specialiomis gaudyklėmis, o lašišinių žuvų jauniklius rudenį - elektrožūklės metodu. Neišsigąskite,  jie nežūva, visi tyrimu metu sugauti lašišų ar šlakių jaunikliai po pirminės biologinės analizės išlieka gyvi ir yra paleidžiami atgal į ta pačią upę.  Lašišų ir šlakių rituolių tyrimai yra vieni iš pirmųjų kompleksinių tyrimų programos „Praeivių lašišinių žuvų (lašišos, šlakio) ir kiršlio jauniklių, rituolių ir nerštaviečių monitoringas bei būklės įvertinimas Rytų Lietuvos upėse“ dalių. Lašišinių žuvų rituolių tyrimai jau prasidėjo. Klaipėdos universiteto specialistai  stato gaudyklę Veiviržo upėje, o Gamtos tyrimo centro mokslininkai tyrimus atlieka Meros upėje. Todėl nenustebkite, bet kuriuo paros metu  prie šių upių sutikę mokslininkus, geriau   palinkėkite jiems sėkmės, atliekant tyrimus.