Jau įprastas Lietuvos vabzdys maldininkas

       

Iki šiol gyvuojančios gyvūnų ir augalų binarinės sistemos kūrėjui Karlui Linėjui vabzdį pavadinti maldininku Mantis religiosa (Linnaeus, 1758), sakytum, turėjo būti nemenkas iššūkis. Antra vertus – o kaip dar jį vadinti, jei jo tokia išvaizda? Taip jį vadiname mes, taip pavadino ir kitos tautos. Paprastasis arba europinis maldininkas (angl. Praying Mantis, European Mantis, Common Mantis; vok. Europäische Gottesanbeterin, Gemeine Gottesanbeterin; pranc. mante religieuse, rus. oбыкновенный богомол, богомол религиозный) yra tikrųjų maldininkų (Mantidae) šeimos, maldininkų (Mantodea) būrio vabzdys. Tai vienintelė šios genties rūšis, gyvenanti Europoje ir vienintelis Centrinėje ir Rytų Europoje paplitęs maldininkų būrio atstovas. Paprastasis maldininkas  gyvena daug kur Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Azijoje, įvežtas į Australiją, Šiaurės Ameriką. Dabar Baltijos šalys yra šiaurinė jo paplitimo riba Europoje.

        Maldininkai yra savitos išvaizdos, lengvai atpažįstami ir atskiriami nuo kitų vabzdžių. Tai stambūs (apie 48-90 mm ilgio), pailgo kūno vabzdžiai, jiems būdinga judri trikampio formos galva su stambiomis sudėtinėmis akimis. Ypač pastebimos priekinės griebiamosios kojos, kurias maldininkai  paprastai laiko suglaudę priekyje, tarsi sudėję maldai. Jų kūno spalva dažniausiai žalia, tačiau būna ir gelsvai, pilkšvai rusvų maldininkų. Patelės stambesnės už patinus, masyvesniu pilveliu, jų antenos trumpesnės nei patinų. Maldininkai - plėšrūnai tykotojai, jų išvaizda slepiamoji, jie tarsi susilieja su augalu, ant kurio slepiasi. Pamatę auką, ją staigiai griebia priekinėmis galūnėmis. Maldininkai savo grobį pradeda ėsti gyvą, paprastai nuo galvos. Jie minta įvairiais už save kiek smulkesniais vabzdžiais ir kitais bestuburiais – tuo, ką tik gali pagauti. Maldininkai pagarsėję  kanibalizmu: poravimosi metu patelė dažnai suėda savo partnerį, pradėdama puotą nuo nelaimėlio galvos. Poravimosi kanibalizmas dažnesnis laikant maldininkus nelaisvėje, o gamtoje kai kuriems patinėliams pavyksta pasprukti gyviems.

          Rugpjūtį – rugsėjį apvaisintos maldininkų patelės deda kiaušinėlius, formuodamos dėtis – kiaušinėliai padengiami  lipniu, vėliau sutvirtėjančiu skysčiu. Taip padedama kiaušinių dėtis vadinama ooteka. Rudenį suaugėliai žūsta, žiemoja maldininkų kiaušinėliai. Gegužės mėnesį išsiritę nesubrendusios maldininkų  nimfos išplinta po apylinkę. Jos maitinasi  įvairiais vabzdžiais, tame tarpe ir savo gentainiais. Mūsų platumose maldininkai subręsta rugpjūčio pradžioje, Lietuvoje nimfos kartais aptinkamos ir antroje rugpjūčio pusėje. Suaugę maldininkai nėra ilgaamžiai, tik nedaugelis individų išgyvena iki spalio vidurio.

         Lietuvoje maldininkai pirmą kartą buvo pastebėti 2008 metais: tada gauta keletas pranešimų iš Vilniaus bei Kauno. Po kelių metų maldininkai vėl buvo pastebėti Vilniuje, Kaune, Švenčionių, Utenos rajonuose, Druskininkuose. Nuo 2015 metų pranešimai apie maldininkus pradėjo „plaukte plaukti“ iš visos Lietuvos. Nuo 2015 metų kasmet gauname vidutiniškai po 50 pranešimų apie surastus maldininkus. Vilniuje šie vabzdžiai yra stebėti tiek miesto centre, tiek daugelyje Vilniaus dalių ir priemiesčių. Daug stebėjimų iš Druskininkų, Varėnos, Alytaus rajonų.

          Europinį maldininką jau galime laikyti vietine rūšimi. Mūsų krašte jis veisiasi, palikuonys išgyvena ir subręsta. Europinio maldininko nimfos Lietuvoje aptinkamos jau ne pirmus metus, o 2020 jos aptiktos  jau gana   skirtingose Lietuvos vietose. Pastaraisiais metais stebimas šios rūšies plitimas visame areale, daug naujų radaviečių registruota Lenkijoje, Vokietijoje, Baltarusijoje. Maldininkai aptikti Latvijoje, o pernai pasiekė ir Estiją.

 

Tekstas dr. Jolantos Rimšaitės

Nuotrauka dr. Justo Dainio