Kaip gulbės giesmininkės atskrido į Lietuvą

Dr. Vitas Stanevičius

Gamtos tyrimų centras

 

Neįtikėtinai melodingas balsas padangėje privertė suvirpėti. Virš melstelėjusio iškorijusio Žuvinto ežero ledo lėkė dideli, niūrios dienos pilkume baltai švytintys paukščiai. Buvo praeito amžiaus 8 dešimtmečio vidurys, o aš dar buvau nespėjęs pamatyti gulbių giesmininkių. Dingtelėjo - panašiai skambės archangelo Mykolo trimitas skelbiantis prisikėlimą paskutinio teismo dienai. Bet negalėjo dingtelėti, jog ateis laikas kai aprašinėsiu šios rūšies sėkmės istoriją.

Gulbė giesmininkė ilgai buvo svečiu iš mums egzotiškų taigos, tundros, miškatundrės, miškastepės ir Sibiro stepės buveinių nuo Islandijos ir Skandinavijos iki Ramiojo vandenyno nusidriekusiame jos perėjimo areale. Gausios pajūryje, būreliais neilgam nusėsdavo Lietuvos vidaus vandenyse, kai iš žiemaviečių skrisdavo į perimvietes šiaurėje, o rudenį grįždavo atgal, skubinamos   trumpų  savo gimtinės vasarų ir artėjančių šaltų žiemų. Kontinentinėje dalyje ši rūšis visada buvo reta. Tad  dažnas paprastai  nesusiprotėdavo pakelti žiūroną, kad įsitikintų, ar baltuojančiame gulbių  pulkelyje ne vien tik jau pabodę nebylės. Bet pasisekus, pažvelgęs galėjo išvysti tiesius, kaip lazda (o ne išlenktus) kaklus, gelsvuojančius (o ne rausvuojančius) snapus. Be šių požymių identifikacijai mažai pagelbėtų nežymus rūšių dydžio skirtumas. Apie pastarąjį labiau prisimenam stebėdamiesi, kaip lengvesnė giesmininkė nuožmiai nugali nebylę. Tokias dvikovas išvydome vėliau, kai perinčios giesmininkės, lyg kokia gentis istorinėje tautų kraustymosi epochoje, plūstelėjo iš savo rūstokų ir natūralių teritorijų į naujas šiltesnes ir labiau sukultūrintas vietas. Bet prieš tai Baltijos regiono populiacija iki 20 a. pradžios vos neišnyko dėl medžioklės. Laimei, 8-me dešimtmetyje pradėjo sparčiai gausėti tiek Fenoskandijoje, tiek centrinėje ir vakarų Europoje.

 Giesmininkės ekspansijai kelią atvėrė griežta jos apsauga, kaip kažkada ir gulbei nebylei, plitusiai iš pietų. Galiausiai, abiejų rūšių iki tol atskirti arealai Baltijos regione persidengė. 1961 m. Kuršių mariose aptiktą lizdą sunku sieti su giesmininkės perėjimo Lietuvoje pradžia, nes kitas „taškas“ atsirado tik 1995 metais Birvėtos žuvų tvenkiniuose šiaurės rytų Lietuvoje. Tačiau nuo šio karto prasidėjo tikras rūšies plitimas mūsų šalyje, kuris ypač paspartėjo 21 amžiuje. Sistematiškai abi gulbių rūšys yra artimos (galimas netgi jų  kryžminimasis), naudojasi gana panašiomis veisimosi ir maitinimosi buveinėmis bei resursais. Tai reiškia, jog konkurencija tarp dviejų  rūšių praktiškai neišvengiama. Bet ir ji netapo barjeru giesmininkės plitimui. Pirmiausia, iš žuvininkystės ūkių pasipylė vietinių darbuotojų pranešimai apie giesmininkių „mušamas“ nebyles. Čia abiejų rūšių buveinės labiausiai persidengia, nes paukščius privilioja praktiškai neribota mitybinė bazė – žuvims gausiai beriami javų grūdai ir kombinuoti pašarai bei   neintensyvus žmonių lankymasis. Tai veikiau teritoriniai besiveisiančių paukščių konfliktai. Nesiveisiančių individų sankaupose ir po veisimosi sezono abi rūšys gali taikiai maitintis viena šalia kitos. Įdomu, jog giesmininkės dominavimas kontrastuoja su jos elgesiu žmogaus atžvilgiu. Nebylių populiacijoje daug individų, kurie ne tik nebijo žmogaus, prašinėja (tikisi) iš jo maisto, bet gali (ypač vedžiodamos jauniklius) grasinti ar net užpulti. Ornitologas J. Morkūnas mini atvejį Latvijoje, kai patinas sparno smūgiu įvertė girtą vyrą į vandenį ir šis nuskendo. Tuo tarpu, giesmininkės nuo žmogaus slepiasi netgi pasitraukdamos nuo savo jauniklių ir juos palikdamos.

Yra pranešimų apie giesmininkių užmuštas nebyles (Butkus ir kiti 2012). Stebėti kaip giesmininkė doroja nebylę – vaizdas atgrasus. Daugų žuvininkystės ūkio tvenkiniuose gailestingam  žuvininkui tokią egzekuciją pavyko nutraukti šaudant šratais į vandenį visai šalia paukščių. Tačiau, nežiūrint giesmininkės agresyvaus dominavimo, abi rūšys arealų sutapimo vietose vis tik „išsitenka“ dėl nepilno perėjimo ir maitinimosi buveinių persidengimo. Giesmininkė dažnai renkasi nuošalias, mažesnio ploto ir seklesnes vietas, kuriose nebylė įsikuria retai: miško ir kitokius raistelius, žolėtas kūdras ir bebrų užtvankas, užželiančius durpių ir žvyro karjerus, užsemtas pievas ir pan. Perinčiai nebylei tinka artima žmonių kaimynystė, kur ji „gerai pelnosi“ iš mėgiamos lankytojų pramogos „nupenėti gulbių šeimą“.  Kita vertus, giesmininkė dalį poreikių patenkina žaliuojančiuose rapso ir kukurūzų (po derliaus nuėmimo) laukuose, kuriuose nesutiksi nebylės. Taigi, giesmininkės „atėjimas“ (sugrįžimas) koreguoja gulbės nebylės erdvinį pasiskirstymą, apribodamas jos buveinių pasirinkimą ir atkurdamas balansą, kuris kažkada jau egzistavo jų santykių istorijoje.

Kai kurie tyrinėtojai giesmininkės plitimo sėkmę, įsisavinant naujas buveines, aiškina jos natūralios kilmės genofondu (Butkus ir kiti 2012), kuris daug labiau diversifikuotas nei gulbės nebylės. Šios rūšies  europinė populiacija buvo atkurta iš mažo skaičiaus parkuose laikytų  pusiau domestifikuotų individų. Tai privalumas bet kuriai rūšiai, padedantis prisitaikyti prie aplinkos pokyčių. Kita vertus, visi žinom, kad nepersekiojamai gulbei nebylei visai neprastai sekėsi ir su jos homogenišku genofondu.

2015-2018 m. Lietuvoje perinčių gulbių giesmininkių populiacijos dydis 250-400 porų (Reporting under Article 12 of the Birds Directive). Didesnioji šio skaičiaus reikšmė yra labiau ekspertinė, nes visas gausias potencialiai tinkamas perėti vietas, ypač atokias miškų šlapumas ir raistus, patikrinti sunku. Rūšis tebegausėja, Lietuvos ornitologų draugijos duomenimis, daugiausiai jų peri vakarinėje šalies dalyje.

 Pasidžiaukime, mūsų karta tapo naujos puikios rūšies sėkmės istorijos liudininke, panašiai  kaip ir didžiojo kormorano, jūrinio erelio, pilkosios žąsies, pilkosios gervės ir žuvininko atvejais. Gulbės giesmininkės praturtino mūsų šalies vandenų ir šlapumų vizualinį ir akustinį foną.

 

Nuotraukos: Selemonas Paltanavičius