Miškuose - auksaspalvių žiedų invazija

 

Laurynas Taura

Gamtos tyrimų centras

 

Pavasaris užleido vietą vasarai, pažėręs įvairiaspalvių žiedų jūrą, kurioje iš karto į akį krinta krūmai, aukso geltonumo žiedais nuspalvinę pušynus, pamiškes ir pakeles. Dabar pats šluotinių sausakrūmių žydėjimo įkarštis. Iš kur šie krūmai? Ką apie juos žinome?

Šluotinis sausakrūmis (Cytisus scoparius) yra pupinių šeimos 1–2 m, kartais iki 3 m aukščio krūmas su tankiomis stačiomis, nuolat žaliuojančiomis šakomis, kurios primena šluotą. Žiedai ryškiai geltoni, kartais oranžinio atspalvio.

Šluotiniai sausakrūmiai Lietuvoje yra svetimžemiai augalai. Savaime jie paplitę Vakarų ir Vidurio Europoje, o į Lietuvą buvo atgabenti XIX a. pabaigoje. Nuo XX a. vidurio šluotinai sausakrūmiai buvo rekomenduojami auginti priešgaisrinėse miškų juostose, naudoti dirvožemio erozijai stabdyti, sėti kaip pašariniai augalai medžiojamiems žvėrims. Nuo to laiko jie ėmė sparčiai plisti, natūralizavosi ir tapo invaziniais augalais. Dabar šluotiniai sausakrūmiai paplitę visoje Lietuvoje, bet gausiausi jie pietinėje, rytinėje ir vakarinėje šalies dalyse.

Kodėl šluotiniai sausakrūmiai laikomi žalingais invaziniais augalais? Daugiausia žalos jie pridaro sausuose pušynuose ir jų pakraščiuose augantiems saugomiems augalams. Dar daugiau žalos šluotinių sausakrūmių invazija daro saugomoms augalų rūšims, kurios prisitaikiusios augti visiškai atvirose, sausuose ir retais žoliniais augalais apaugusiose buveinėse. Šių augalų daroma žala vis labiau juntama pajūrio smėlynų buveinėse, o ypač bet kokiems pokyčiams jautriose Kuršių nerijos kopose.

Ne visada lengva suprasti, kaip šie augalai kenkia aplinkai. Reikšmingiausi pokyčiai vyksta mums nematomoje vietoje – dirvožemyje. Šluotiniai sausakrūmiai jį praturtina azoto junginiais ir taip patręšia smėlynus, sudarydami sąlygas azotamėgiams augalams augti. Jiems įsikūrus, išnyksta smėlynams būdingi, tokios konkurencijos neatlaikantys augalai. Be to, labai išsišakoję šluotiniai sausakrūmiai sudaro tankius sąžalynus ir užgožia daugelį kitų šviesomėgių, pamiškėse ir retuose miškuose augančių augalų. Nepaisant to, kad šluotiniai sausakrūmiai gausiai žydi ir jų žiedus lanko bitės bei kamanės, iš tikrųjų žiedai nektaro neišskiria.

Šluotiniai sausakrūmiai yra gajūs augalai. Gerai atželia nupjauti, subrandina labai daug sėklų, kurios dirvožemyje gyvos išlieka net kelis dešimtmečius ir, krūmus išnaikinus arba jiems savaime išnykus, po kelerių metų vėl gali suvešėti iš sėklų. Dėl šių savybių šluotiniai sausakrūmiai labai pavojingais invaziniais augalais laikomi Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Šiaurės Amerikoje.

Nepaisant to, kad šluotiniai sausakrūmiai gražiai žydi, Lietuvoje jie pripažinti invaziniais augalais. Dėl to draudžiama juos tikslingai platinti ir auginti. Priešingai – juos derėtų naikinti. Pirmiausia šiuos invazinius krūmus reikėtų naikinti saugomose teritorijose ar biologinės įvairovės požiūriu vertingiausiose buveinėse, nes ten, kur šie augalai įsigali, lieka tik menkaverčiai pustuščiai jų brūzgynai.

Nuotrauka Selemono Paltanavičiaus